Kiekvienas pavasaris truputį skirtingas, o apie pastarąjį, jau pasibaigusį, tikrai yra ką pasakyti naujo. Voljeruose uždaryti paukščiai irgi jaučia jo eigos ypatumus ir atitinkamai elgiasi. Balandžio viduryje sušilus orams kai kurios patelės gana anksti ėmė dėti kiaušinius. Tačiau po to ženkliai atvėsus viskas susijaukė ir viltis apie anksti pradėsiančius perėti paukščius teko pamiršti. Ne pirmą kartą pastebėjome, jog atšalus kurtinės dėti nustoja ir padaro pertrauką kol paros žemiausia temperatūra bent keliais laipsniais pakyla virš nulio. Vienas pateles žema temperatūra gal net paskatino imti perėti užbaigtą dėtį, kitoms tai buvo ženklas daryti pertrauką. Todėl birželio pradžioje susidarė gana prieštaringa padėtis: kai kurios kurtinės jau vedžiojo jauniklius, o kitos dar tik pradėjo perėti arba tiktai ruošėsi tai daryti. Kurtiniai – šiaurinių platumų gyventojai, tačiau kiaušinių dėjimo laikotarpiu nepajėgūs apsaugoti dėčių nuo atplūstančio šalčio bangų. Tad natūralu, kad patelės atvėsus orams tiesiog nustoja dėti, nes rizikuoja kad visi kiaušiniai   žus nuo šalčio, kuris žemės paviršiuje, kur yra lizdas, būna didžiausias. Vyrauja nuomonė, kad dažniausiai kurtinė ima pastoviai šildyti kiaušinius tik padėjusi paskutinįjį. Tačiau voljeruose neretai pasitaiko, kad jau perėdama dar vieną kitą kiaušinį sudeda. Beje, žema temperatūra pavojinga ir jaunikliams. Aktyvesni pavaikščioję greičiau skuba šildytis po patele, o visad pasitaiko menkiau susigaudančių naujose jiems aplinkybėse kurtiniukų. Šiems pernelyg ilgai užsibuvus lauko sąlygomis gresia atšalti ir žūti. Gamtoje vištinių paukščių jauniklių žūtys dėl vėsių orų senai žinomas faktas, tačiau net ribota, iš dalies uždara voljero erdvė su garantuotu maistu, dar neužtikrina, jog jaunikliai nesušals. Jauniklių išauginimo sėkmė reikšmingai priklauso nuo patelės. Vienos itin rūpestingos: pirmosiomis dienomis trapiems palikuonims, neturintiems reikalingų įgūdžių skiria daug dėmesio, juos kiekviename žingsnyje stebi ir kilus poreikiui globoja. Antrosios – menkiau tesirūpina ir dažniau jų vados išauga mažesnės. Kurtiniukai, išskilę ir jau apdžiūvę geba gerai vaikščioti ir anrąją dieną ima pamažu maitintis, negali savarankiškai palaikyti savo kūno temperatūros todėl lenda šildytis po patele. Patelės pagalba šiuo atveju reikalinga tiek, kokia aplinkos temperatūra. Karštą dieną kurtiniukams kartais pakanka būti saulėkaitoje ir motinos šilumos prireikia mažiau. Tačiau vakarop mažyliai visuomet sulenda po patele ir ten išbūna iki ryto. Augdami kurtiniukai šiuo požiūriu tampa vis savarankiškesni ir amžiui artėjant link trečios savaitės vidurio, pastovią kūno temperatūrą jaunieji paukščiai visiškai palaiko patys.