Kasmet dauguma mūsų veiklos, susijusios su kurtinių populiacijos atkūrimo projektu yra pasikartojančios ir tęstinės. Tad šiemet irgi rinkome žinias apie laisvėje esančius paukščius. Mums svarbus kiekvienas toks faktas. Pasigedome pranešimų, kurie tikrai reikšmingi kaip patvirtinimai kiek plačiai ir kokiose buveinėse kurtiniai apsigyvena. Netgi pavėluoti, iš praėjusiųjų metų pranešimai ne mažiau svarbūs. Mūsų pačių duomenys surenkami atsitiktinai lankantis gamtoje dėl kitų priežasčių arba tikslingai tikrinant galimas buveines arba tas kur anksčiau buvo stebėti paukščiai. Nuolat sulaukiame klausimų ar matome paleistus į gamtą kurtinius? Tai atsakant visuomet dera prisiminti kurtinio gebėjimą itin gerai maskuotis. Turbūt daugumoje atvejų prasilenkiame su šiais gyvūnais jų nė nepastebėję. Šiemet rudenį paleidžiant į laisvę kurtinius iš greta voljerų esančios aikštelės vienas patinas nutūpė prie voljerų aptvertoje veislyno teritorijoje. Po to nulėkė į puskiparisį. Čia jį ir palikome, o po kiek laiko nei ten, nei kitur veislyno teritorijoje atidžiai ne kartą ją apžiūrėję nieko nepastebėjome. Pamanėme, kad sparnuotis išskrido į mišką. Tačiau kitos dienos pavakare darbuotoja pamatė tą patį patiną stovintį palei tvorą pievutėje. Taigi tą laiką sparnuotis sugebėjo prasislapstyti nepastebėtas ir tai gana pamokantis pavyzdys kaip gali nepasisiekti pamatyti paukščius slėptuvių pilnoje girioje. Ir sutinkami dažniausiai ant kelių, pakelėse kur automobilį prisileidžia arti kol nuskrenda. Du kartus patiną matė rezervato darbuotoja tiesiog per savo namų langą. Jinai stebėjo kaip patinas, perskridęs kiemą, nutūpė už pastatų ant eglės pamiškėje. Vasaros gale už gero šimto metrų nuo namo pievoje vaikštinėjo didelis tamsus sparnuotis. Kad tai kurtinys, tapo aišku šiam pakilus skristi. Iš viso žinome kelis atvejus, kada kurtiniai stebėti ne miške. Pavasarį patelės buvimo žymės aptiktos antrojoje pagal dydį rezervato pelkėje – Gličio raiste. Požymiai rodė, kad paukštis galbūt ruošėsi perėti. Vėlesnis bandymas patikslinti informaciją, rezultatų nedavė. Vienąkart, kaip manoma kurtinė, pakilo iš atviros aukštapelkės rezervato vakarinėje dalyje. Prie to rezervato krašto šliejasi kurtinių mėgstami sausi miškai, esantys jau už jo ribų. Labiausiai pamalonino šalia rezervato rasti kiaušinio lukšto likučiai. Gerai apžiūrėję nustatėme, kad kiaušinis nebuvo sunaikintas plėšrūnų, o iš jo išsirito jauniklis. Tai pirmas toks kurtinių perėjimo faktą patvirtinantis įrodymas. Šiemet pačių paukščių čia nepastebėjome nors lankėmės ne kartą. Pati vieta tikrai labai perspektyvi, nes turi visas svarbiausias savybes, būtinas šiems sparnuočiams gyventi ir veistis. Renkant bet kokius duomenis gamtoje ar vykdant kitas veiklas visada būtina atminti, jog kurtiniai jautrūs nuolatiniam trikdymui koks gali būti ir pastovus lankymasis vietose kur paukščiai įsikūrę. Todėl buvimą gamtoje reikia vertinti supratingai ir neperžengti ribos, nes tuomet kurtiniai, pasijutę nesaugiai, galėtų pasitraukti kitur.