Balandžio 15-ąją patyrėme nemažą staigmeną. Kurtinys patinas ryte atskrido į kaimą. Vidury miškų esančios sodybos šeimininkę išeiti į kiemą ir apsižvalgyti aplinkui privertė be perstojo skalijantys šunys. Apėjusi aplinkui nieko įtartino neaptiko, tačiau užvertusi galvą į viršų, jinai pamatė ant kamino tupintį stambų juodą sparnuotį. Jai nekilo abejonių, kad tai kurtinys. Pabaidytas paukštis netrukus nuskrido ant aukštosios įtampos stulpo ir ten išskleidęs vėduokle uodegą ir iškilmingai iškėlęs galvą pradėjo savo tuoktuvių pasirodymą. Šio girios gyventojo giesmė žmonių gyvenamoje aplinkoje atrodė neįprastai. Galop sparnuotis pabūgo pro šalį keliu važiuojančios mašinos ir nuplasnojo į pamiškės pušį. Vaikštinėdamas išilgai storos šakos kurtinys tęsė giesmę, o išdidi laikysena tuoktuvių ritualui suteikė savito iškilmingumo. Kiek vėliau, perskridęs į artimą pušį, paukštis pagaliau aprimo. Pavakare sparnuotis nustebino dar kartą. Gyvūno ankstesnėje vietoje nebebuvo ir kurtinys ilsėjosi kone kaimo viduryje pievoje augančioje medžių grupėje pasirinkęs atokvėpiui kone aukščiausią liepą. Atrodė, jog čia ir nakvos, bet temstant paukštis jau buvo nuskridęs. Kitą dieną kelis kartus apsilankius ir žvalgantis po vakarykštes stebėjimo vietas, kurtinio nebeaptikome. Nustatėme, kad tai tas pats laisvėje dvi žiemas ištvėręs gyvūnas, kuris vasario pabaigoje gyveno už 6-ų kilometrų esančiame pušyne.