Apie kurtinį

Tai vienas stambiausių miško paukščių, beveik kalakuto dydžio. Patinai sveria nuo 3,5 iki 6,5 kg, patelės- nuo 1,7 iki 3 kg. Patinai ir patelės ne tik ūgiu, bet ir išvaizda labai skiriasi. Tai ne tik nerangus, bet ir baigštus paukštis. Vaikšto greitai, ieškodamas maisto neretai bėgioja. Nuo žemės kyla sunkiai, triukšmingai, garsiai pliaukšėdamas sparnais. Skrydis sunkus, beveik tiesia linija ir nesant būtinybės trumpas. Paprastai skrenda virš miško ar pusės medžio aukštyje. Tik rudenį, skrisdamas didesnį atstumą, pakyla aukštai virš medžių.

Kurtinio paplitimo arealas apima Eurazijos spygliuočių ir kai kur plačialapių miškus nuo Skandinavijos pusiasalio, Britanijos salų ir Pirėnų iki Baikalo ir Lenos. Vakarų Europoje beveik visur išlikęs tiktai kalnų miškuose. Visame areale sėslus. Anksčiau Lietuvoje kurtiniai gyveno kur kas plačiau. Tačiau per paskutiniuosius Jų būta Anykščių, Panevėžio, Kauno, Šakių, Zarasų, Jurbarko, Tauragės, Utenos rajonų didžiuosiuose miškuose. Nepatvirtintais duomenimis, galbūt jau išnyko Rokiškio rajone. Apie priežastis, dėl kurių šių paukščių neliko Jurbarko ir Tauragės rajonuose ir Pagėgių savivaldybėje esančioje Karšuvos girioje, spręsti sunku. Matyt, jos yra kelios. Tačiau neabejotina, kad vos keletas dešimtmečių skiria nuo to meto, kada girioje dar gyvavo kurtinių populiacija. Daugiausia informacijos yra apie pietinės girios dalies paukščius. Žinoma, kad dar prieš šimtmetį, 1908 m. Smalininkų urėdijoje suskaičiuota 50 kurtinių, Viešvilės miškuose rasti 5 lizdai. Kurtinių gyventa ir link Jūros upės nusitęsusioje Karšuvos girios dalyje. 1926 m. Smalininkų miškuose būta apie 35 – ų giedančių paukščių. Paskutiniai rašytiniai duomenys apie šiame masyve gyvenusius paukščius siekia 1940 m., kada pranešta apie šiauriau esančioje Eičių girininkijoje stebėtus kurtinius. Nepatvirtintais duomenimis, paskutiniai kurtiniai dar stebėti apie 1970 - uosius metus. Dabar kurtiniai išlikę tiktai Pietryčių Lietuvos didžiosiose giriose. Kurtinių skaičius Lietuvoje siekia ik 400 paukščių.

Lietuvoje gyvena sausuose pušynuose, pelkiniuose miškuose, aukštapelkėse. Vengia ištisinio miško. Mėgsta vietas prie miško aikštelių, kirtaviečių, pelkių pakraščius.

Dar vasario pabaigoje- kovo pradžioje ant sniego galima pamatyti patino paliktus sparnų rėžius. Paukštis juos palieka vaikščiodamas kiek išskleidęs ir nuleidęs sparnus. Tai pirmas ženklas apie artėjantį tuoktuvių metą. Kuo arčiau tuoktuvės– tuo tokių rėžių daugiau. Kovo antroje pusėje-balandžio mėn. prasideda tuoktuvės. Tuoktuvėms patinai pasirenka brandžių ar bręstančių pušynų aikšteles, aukštapelkių saleles bei pakraščius. Tai pastovios vietos, nuolat kurtinių lankomos daugelį metų, jei tik jos išlaiko reikiamas savo savybes. Į tuoktavietes patinai atskrenda dar vakare, tačiau tuoktuvės dažniausiai prasideda tamsoje dar prieš auštant. Iš pradžių gieda tupėdami medžiuose, po tuoktuvinius ritualus tęsia vaikščiodami žeme ir baigia vėl nutūpę į medžius. Pati giesmė tyli ir girdima iki 200 m atstumu. Jei tuoktavietėn susirenka daugiau patinų, ant žemės jie kovoja tarpusavyje. Po tuoktuvių patelės netoliese iki 1 km atstumu nuo tuoktaviečių ant žemės krauna lizdus. Deda 6-8 (kartais iki 10) balsvai rusvus, rudai arba rausvai dėmėtus, taškuotus kiaušinius. Peri 24-28 paras. Jaunikliai - viščiukiniai. Jau dešimties dienų amžiaus jie gali paskristi. Daugumoje lizdų kiaušiniai skyla pirmąjį birželio dešimtadienį. Iš pradžių kelias savaites minta daugiausiai vabzdžiais ir palaipsniui vis didesnę maisto dalį paįvairina uogomis, lapeliais, pumpurais, žiedais. Suaugę kurtiniai lesa uogas (mėlynes, girtuokles, avietes, katuoges, gervuoges), pumpurus, lapus, vabzdžius, kirmėles, moliuskus. Rudenį išskrenda į pamiškes. Ten renka sėklas, akmenėlius (virškinimui), kadagio uogas, drebulių lapus. Patinai žiemą minta pušų spygliais, o šaltomis dienomis jų sulesa ypač daug. Patelės lesa ir beržų, juodalksnių žirginius. Maitinimosi teritorija nedidelė. Dažnai kurtiniai lanko tuos pačius medžius. Nakvoja medžiuose, esant daug sniego– po sniegu.

Nykimo priežastys siejamos su senų miškų plotų mažėjimu, dideliu lapių, kiaunių, mangutų ir šernų skaičiumi, trikdymu. Šaltomis lietingomis vasaromis daug jauniklių žūva dėl nepalankių orų.